Airijos diaspora: Airijos piliečiai už jūrų marių

Airiai yra visur. Kai kam gali būti netikėta, kad airiai yra pasklidę įvairiose pasaulio vietose ir yra viena iš labiausiai išsibarsčiusių tautybių pasaulyje. Tai vadinama airių diaspora.

Už Airijos ribų gyvena daugiau kaip 70 mln. žmonių, teigiančių, kad turi airiško kraujo, daugiau kaip pusė jų - Jungtinėse Amerikos Valstijose. Paprastai tariant, visa tai reiškia, kad kas šeštas Airijoje gimęs žmogus gyvena užsienyje. Šis skaičius taip pat viršija Airijos salos gyventojų skaičių šiaurėje ir pietuose (6,6 mln.) ir yra daug didesnis nei Airijos gyventojų skaičius, kuris buvo didžiausias 1845 m.prieš Didįjį badą (8,5 mln.).

Kodėl visa tai įvyko? Kodėl airių diaspora yra tikras dalykas? Mes esame čia, kad įsigilintume į tai ir pateiktume jums istoriją bei faktus apie visą šią situaciją!

Kas yra "diaspora"?

Terminas "diaspora" kilęs iš veiksmažodžio diaspeiro - junginys, sudarytas iš dia (per arba per) ir speiro (Pirmą kartą šis žodis pasirodė apie 250 m. pr. m. e. graikiškame Biblijos knygų vertime į hebrajų kalbą, vadinamajame Septuagintoje, kurį parengė Aleksandrijoje įsikūrę žydų mokslininkai.

Ji apibrėžiama kaip bet kokios grupės migracija arba pabėgimas iš šalies ar regiono; arba bet kokia grupė, išsisklaidžiusi už savo tradicinės tėvynės ribų. Todėl airių diaspora - tai airių emigrantai ir jų palikuonys, gyvenantys šalyse už Airijos ribų.

"Airijos diaspora" pirmą kartą pasirodė 1954 m. knygoje Nykstantys airiai , tačiau tik XX a. dešimtajame dešimtmetyje ši frazė buvo pradėta plačiau vartoti apibūdinant airių emigrantus ir jų palikuonis visame pasaulyje buvusios prezidentės Mary Robinson dėka. 1995 m. kreipimesi į jungtinius Oireachtas rūmus ji paminėjo "Airių diasporos puoselėjimą", kreipdamasi į milijonus žmonių visame pasaulyje, kurie gali pretenduoti į airių kilmę. Toliau ji sakėapibūdinti, ką ji mano apie Airijos diasporą: "Mūsų diasporos vyrai ir moterys - tai ne tik išvykimai ir praradimai. Net ir būdami išvykę, jie išlieka vertingu mūsų pačių augimo ir pokyčių atspindžiu, vertingu priminimu apie daugybę mūsų tapatybės gijų, kurios sudaro mūsų istoriją".

Savo esme diaspora nėra nei procesas, nei dalykas, kurį būtų galima apibrėžti konkrečiomis sąvokomis, o veikiau konceptuali sistema, kuria remdamiesi žmonės bando įprasminti emigracijos patirtį.

Airijos diasporos istorija

Airių diaspora prasidėjo prasidėjus Amerikos revoliucijai. didžiąją XVIII a. dalį daugiausia airių presbiterionų kilmės emigrantai apsigyveno žemyninėse Amerikos kolonijose. Po jų sekė vokiečiai, škotai ir anglai, jie sudarė didžiausią Šiaurės Amerikos kolonistų grupę.

XVIII a. airių emigracija ir Airijos badas

Airijos badas ( Bliain an Ãir ) vyko 1740-1741 m., o ją sukėlė stichinė nelaimė, vadinama Didžiuoju šalčiu, kuris Europą ir Airiją užklupo atšiauriu šalčiu ir gausiu lietumi. Tai lėmė pražūtingą derlių, badą, ligas, mirtį ir pilietinius neramumus.

Šio bado metu ir po jo daug airių šeimų persikėlė gyventi į kitą šalį arba visiškai išvyko iš Airijos. Žinoma, neturtingiausios iš šių šeimų negalėjo sau leisti migruoti, todėl neturėjo socialinių ir ekonominių galimybių ir liko Airijoje, kur daugelis jų žuvo. Airija šiuo laikotarpiu buvo laikoma daugiausia kaimiška šalimi, kurioje buvo sudėtingos socialinės nelygybės, religinėsdiskriminacija ir daug žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos.

Galima drąsiai teigti, kad Airija buvo visiškai nepasirengusi šiam badui ir jo pasekmėms. Visas šis sunkus maisto trūkumas ir išaugusios turimo maisto bei socialinės paramos kainos paskatino mases ieškoti geresnių išgyvenimo galimybių kitur. Tikslių to meto emigrantų skaičiaus duomenų nėra, tačiau manoma, kad jų santykis greičiausiai buvo panašus į tų, kurie emigravo perkitas badas, vadinamas Didžiuoju 1845-1852 m. badmečiu ─ apie tai plačiau po akimirkos.

Kai šie emigrantai persikėlė į JAV, dauguma jų apsigyveno Pensilvanijoje, kur buvo siūloma žemė patraukliomis sąlygomis ir išskirtinė religinė tolerancija. Iš ten jie persikėlė į Džordžiją. Keletas jų palikuonių tapo JAV prezidentais, pradedant Endriu Džeksonu, kurio tėvai atvyko į Karoliną iš Ulsterio 1765 m., dvejus metus prieš jam gimstant, ir kuris buvopirmasis JAV prezidentas, gimęs ne iš Amerikos kolonijų elito.

XIX amžius ir Didysis Airijos badas

Didysis Airijos badas (an Gorta Mar) pasaulyje žinomas kaip Airijos bulvių badas arba Didysis badas. Šį įvykį lėmė bulvių maro liga, sunaikinusi pasėlius, nuo kurių priklausė net trečdalio gyventojų pagrindinis maistas. Dėl šios katastrofos milijonas žmonių mirė iš bado, o dar iki trijų milijonų paliko šalį ir bandė prasigyventi.Net mirusiųjų skaičius nepatikimas, nes mirusieji buvo laidojami masinėse kapavietėse be pėdsakų. Kai kuriuose rajonuose išnyko ištisos bendruomenės, nes gyventojai mirė, buvo iškeldinti arba jiems pasisekė, kad turėjo lėšų emigruoti.

Dauguma laivų, kuriais keliavo emigrantai, buvo itin prastos būklės ir buvo vadinami "karstų laivais". "Jeanie Johnston" yra vienas iš tokių laivų ir puikus XIX a. badmečio laivų pavyzdys.

Prieš prasidedant Didžiajam badmečiui 1845 m. airių emigracijos mastai ir tempai vis dar smarkiai augo. 1815-1845 m. į Šiaurės Ameriką, į Kanados miestus ir miestelius, persikėlė beveik 1 mln. airių. Be to, kiti airiai persikėlė į Angliją ieškoti tvaraus gyvenimo Didžiosios Britanijos centre. Ulsterio presbiterionai ir toliau dominavotransatlantinis srautas iki 1830-ųjų, kai katalikų imigracija iš Airijos aplenkė protestantų. 1840-aisiais airiai sudarė 45 proc. visų į JAV atvykusių imigrantų. 1850-aisiais airiai ir vokiečiai sudarė maždaug po 35 proc. visų imigrantų.

Taip pat ir airių emigracija į Kanadą buvo didelė ir gausi. 1815 m. ir vėlesniais metais į Sent Džoną (Naujasis Bransvikas) atvyko daugybė amatininkų iš Airijos, kad sukurtų miesto darbo jėgos pagrindą, o įpusėjus šimtmečiui iš Airijos išvyko daugiau kaip 30 000 airių, kurie savo naujaisiais namais pasirinko Sent Džoną.

Tiems, kuriems pasisekė pabėgti iš Airijos ir išgyventi ilgą kelionę į Kanadą, sunkumai tuo nesibaigė. Turėdami labai mažai pinigų ir beveik jokio maisto, dauguma airių išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas ieškoti geresnių galimybių. Kanadoje apsigyvenę airiai dirbo už mažus atlyginimus. Jie padėjo plėsti Kanados ekonomiką statydami tiltus ir kitus pastatus.1850-1860 m.

Airijos diaspora - labiausiai pastebima

Iki 1850 m. daugiau kaip ketvirtadalis Niujorko gyventojų buvo airiai. 1852 m. balandžio 2 d. laikraščio "New York Times" straipsnyje buvo rašoma apie, regis, nesustabdomą airių imigracijos srautą:

"Praėjusį sekmadienį į šį uostą atplaukė trys tūkstančiai emigrantų. Pirmadienį jų buvo daugiau kaip du tūkstančiai. Antradienį atvyko daugiau kaip penki tūkstančiai. Trečiadienį jų buvo daugiau kaip du tūkstančiai. Taigi per keturias dienas pirmą kartą Amerikos krantuose išsilaipino dvylika tūkstančių žmonių. Tokiu būdu gyventojų skaičius padidėjo daugiau nei kai kuriuose didžiausiuose ir labiausiai klestinčiuose šios valstijos kaimuose.Niujorko mieste per devyniasdešimt šešias valandas."

Iš Airijos į Bostoną ieškoti darbo keliavo daugiau kaip 100 000 airių, tačiau jie dažniausiai susidurdavo su priešiškumu ir rasizmu. Airiai buvo pasiryžę likti Bostone ir greitai įrodė vietiniams gyventojams, kad yra atsidavę ir sunkiai dirba.

XX a. airių emigracija ir šiuolaikinės nelaimės

Airijos migracijos srautai tęsėsi iki pat XX a., o imigrantų skaičius nuolat didėjo, nors ir mažesniu tempu nei anksčiau. Dėl netvaraus žemės ūkio ūkininkavimo, vyriausybės protekcionistinės ir izoliacinės politikos, išstūmimo iš Europos ekonominio pakilimo ir socialinio bei politinio neapibrėžtumo Airijoje galimybės užsienyje atrodė labiau viliojančios neinamuose.

JAV ir Vakarų Europoje tai buvo masinio gyventojų skaičiaus augimo, industrializacijos ir urbanizacijos laikotarpis. Airijoje gyventojų skaičius, priešingai, sumažėjo perpus, pramonės bazė susitraukė, o miestuose gyvenančių žmonių skaičius sumažėjo. Migracija iš kaimo į miestus buvo paplitusi visur, bet kadangi Airijoje nebuvo miestų ar pramonės įmonių, kurios galėtų absorbuoti perkeltus kaimogyventojų, palikusieji kaimą neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik išvykti į užsienį.

Prieš badą airiai tuokdavosi jauni, o dabar jie atidėliojo santuoką iki tol, kol gaus žemės - dažnai tai būdavo labai ilgas laukimas. Visi, kurie augo Airijoje po bado, žinojo, kad sulaukę pilnametystės turės spręsti, ar likti šalyje, ar išvykti.Išvykimas iš Airijos buvo sveikintinas būdas pabėgti nuo varginančių kaimo gyvenimo suvaržymų. XIX a. pabaigoje iš Airijos emigravo tiek pat jaunų vienišų moterų, kiek ir vyrų.

Pokario laikotarpiu (1856-1921 m.) daugiau kaip 3 mln. airių emigrantų išvyko į JAV, 200 000 - į Kanadą, 300 000 - į Australiją ir Naująją Zelandiją ir net 1 mln. - į Didžiąją Britaniją. 20-ajame amžiuje buvo užfiksuota, kad du iš penkių Airijoje gimusių žmonių gyveno užsienyje.

Po Antrojo pasaulinio karo, 1940-aisiais ir 1950-aisiais, emigracijos mastas beveik prilygo prieš šimtmetį buvusiam, tačiau daug airių emigrantų išvyko ir į Didžiąją Britaniją. 1960-aisiais ir 1970-aisiais emigracija iš Airijos Respublikos labai sumažėjo ir pirmą kartą po bado Airijoje padaugėjo gyventojų.

Aštuntajame dešimtmetyje susiformavo "prarastoji karta", nes jauni ir išsilavinę žmonės bėgo iš šalies, ieškodami geresnio darbo ir gyvenimo būdo užsienyje, kur tik galėjo išvykti. 9-ajame dešimtmetyje Airijos ekonomika išgyveno pakilimą ir buvo vadinama "keltų tigro" ekonomika, į ją pirmą kartą atvyko daug užsienyje gimusių imigrantų, taip pat sugrįžo ankstesni emigrantai.

Vieną akimirką atrodė, kad Airijai gali pavykti pakeisti šią tradiciją ir tapti didesne valstybe - ši viliojanti perspektyva išblėso kartu su 2008 m. finansų krize.

XXI a. Airijos emigracija ir ekonominis sąstingis

Šiame amžiuje emigracija vėl tapo airių atsaku į nacionalinius nesutarimus. 2013 m. Korko universiteto koledžo projekto "Émigré Project" publikacijoje atskleista, kad XXI a. airių migrantai turi geresnį išsilavinimą nei jų vietiniai kolegos; kad Airijos kaimo vietoves emigracija paveikė labiau nei miestus ir miestelius; kad kas ketvirtas namų ūkis atsisveikino su šeimanarys į kitą šalį nuo 2006 m.

Be to, Tarptautinis valiutos fondas ir Europos Sąjunga gelbėjo Airijos bankus, dėl didelio nedarbo, precedento neturinčių atleidimų ir įmonių uždarymo 2008-2012 m. iš šalies išvyko trigubai daugiau airių. Nors galbūt gerai ir palengvina ekonomiką, kad žmonių skaičius augančioje šalyje mažėja, tačiau socialiniai randai, susiję su tolesne dislokacija, išsisklaidymu irperkėlimas vėl užtruks ištisas kartas.

Pirmoji Airijos diasporos politika pradėta įgyvendinti 2015 m. kovo mėn. Politikas Enda Kenny, pristatydamas šią politiką, pasakė: "Emigracija daro pražūtingą poveikį mūsų ekonomikai, nes netenkame talentų ir energijos. Mums reikia šių žmonių namuose. Ir mes juos priimsime."

Airijos diasporos poveikis

JT duomenimis, šiuo metu daugiau kaip 240 mln. žmonių gyvena ne toje šalyje, kurioje gimė, nesvarbu, ar jie yra migrantai, ar pabėgėliai. Jei jie suformuluotų savo šalį, tai būtų penkta pagal gyventojų skaičių šalis pasaulyje. Iš to galima daryti išvadą, kad dėl migracijos susikūrė nauja geografija, o mes matome skirtumą tarp valstybės ir tautos - pirmojireiškia linijas žemėlapyje, o pastarasis yra visuotinė sąvoka.

Nors tiesa, kad diaspora yra migracijos produktas (tai reiškia, kad jie tarpusavyje susiję), abu terminai suvokiami skirtingai. Migracija gali būti vertinama kaip emociškai įtempta ir toksiška šalies politiniam klimatui. Kita vertus, diaspora ir sulaukia vyriausybių dėmesio, kurios supranta, kad tie, kurie anksčiau buvo "prarasti veikėjai", dabar gali būti laikomi "nacionaliniu turtu". Jie yravadinamas "diasporos kapitalu", nes tai yra užjūrio ištekliai, kuriais "gali naudotis šalis, miestas, regionas, organizacija ar vietovė".

Kaip kiekvienas gali įsivaizduoti, badas ir migracija į Ameriką, Kanadą ir kitas šalis turėjo didžiulę reikšmę Airijos istorijai. Šiandien šios istorijos mokoma daugelyje mokyklų, kad jaunoji karta sužinotų, kokius sunkumus išgyveno jų šalies žmonės.

Airijoje veikia Airijos diasporos ministerija, nacionalinė diasporos politika, Užsienio reikalų departamento Airijos užsienyje skyrius, kuris Airijos bendruomenių organizacijoms visame pasaulyje kasmet skiria daugiau kaip 12 mln. eurų, taip pat pasaulinis Airijos tinklas, kurį sudaro 350 vadovų visame pasaulyje ir šimtai Airijos diasporos organizacijų verslo, sporto, kultūros, švietimo ir labdaros srityse.

Be to, Airijos fondai, dirbantys diasporos filantropijos srityje, tūkstančiams taikos, kultūros, labdaros ir švietimo organizacijų visoje Airijoje surinko daugiau kaip 550 mln. dolerių.

Ilgoje airių emigracijos istorijoje buvo ir laimėtojų, ir pralaimėjusiųjų. Dažniausiai tiems, kuriems pavyko likti Airijoje, sekėsi gana gerai. Emigracija kai kuriais atžvilgiais galėjo stabdyti ekonomikos plėtrą, pavyzdžiui, mažindama prekių ir paslaugų paklausą ir mažindama kaimo naujovių poreikį.Emigracija, pritraukdama pinigines perlaidas iš užsienio, kėlė gyvenimo lygį šalyje. Visų pirma, emigracija veikė kaip socialinio saugumo vožtuvas, mažindama skurdą, nedarbą ir klasių konfliktus. Didelė nepapasakota Airijos emigracijos istorijos dalis yra nauda, kurią ji davė tiems, kurie pasiliko.

Airijos diaspora statistikoje ir skaičiuose

Iš viso airių kilmės amerikiečiai sudaro beveik 10 proc. visų JAV gyventojų (airių kilmę deklaruojančių žmonių skaičius siekia beveik 35 mln.), o 1990 m. šis skaičius buvo 15 proc., t. y. antroje vietoje po vokiečių kilmės amerikiečių - 14 proc., o 1990 m. - 23 proc.)

Jei nukrypsime nuo šiaurės rytų, Vakaruose ir giliai pietuose yra keletas airių kilmės amerikiečių grupių, nors jų skaičius ir mažesnis. Misūryje, Tenesyje ir Vakarų Virdžinijoje gyvena daug "škotų-iršų", kurie Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvena jau daug kartų ir save laiko protestantais.

Gyventojų surašymo duomenys rodo, kad šiuo metu airių kilmės amerikiečiai yra labiau išsilavinę, sėkmingesni ir dažniau dirba baltųjų apykaklių darbus nei visi JAV gyventojai. Be to, jie dažniau yra namų savininkai, o ne nuomininkai, ir tai padeda paaiškinti, kodėl airių populiacija yra pastebimai didesnė priemiesčių apygardose nei tokiuose miestuose kaip Niujorkas, Filadelfija ir net Bostonas.

Tačiau airių skaičius Jungtinėse Amerikos Valstijose ilgą laiką mažėja. Amerikoje gyvenantys airiai yra vidutiniškai vyresni už kitus JAV piliečius.

Airijos vyriausybės duomenimis, šiuo metu visame pasaulyje apie 70 mln. žmonių teigia turintys airišką kilmę ar protėvius, o tai gana daug vos 6 mln. gyventojų turinčiai salai. Airių diaspora visame pasaulyje yra labai plati, todėl Švento Patriko diena praktiškai yra tarptautinė šventė - žmonės geria "Guinness" ir švenčia nuo Vankuverio Kanadoje iki Oklando Australijoje.

Nors praeityje anglų ir airių santykiai visada buvo įtempti, akivaizdu, kad airiai darė įtaką savo kaimynei ir atvirkščiai. Buvęs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Tony Blairas ir rašytoja Charlotte Brontë yra vieni iš daugelio garsių britų, galinčių pasigirti airių kilme.

Australijoje, kurioje gyvena trečia pagal dydį airių emigrantų populiacija, per 2011 m. gyventojų surašymą apie 2 mln. žmonių, t. y. 10 % gyventojų, nurodė, kad yra airių kilmės. Kanadoje, kurioje taip pat gyvena daug airių emigrantų, apie 13 % gyventojų teigia turintys airiškų šaknų.

Airijos diaspora tarp senosios ir naujosios

Išvykstančiųjų skaičius smarkiai sumažėjo, kai badas atslūgo, ir nors airių skaičius sumažėjo, jie nenustojo emigruoti. Iki šių dienų šimtai airių kasmet emigruoja į tokias šalis kaip Didžioji Britanija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Vokietija, Japonija ir Australija. Tai priežastis, kodėl tiek daug žmonių turi tokį didelį ryšį su Airija.